1:14:45 Kapec... Mano dveslena
Vladas Turčinavičius pasidalino įrašą, kurį paskelbė Robertas Balakauskas.
Robertas BalakauskasikiLenkija Lietuvoje
Guilbert de Lannoy-Žilberas de Lanua,1386–1462 m.) – flamandų keliautojas ir diplomatas, Burgundijos kunigaikščio patarėjas, Sliojso forto valdytojas, Auksinio Multino riteris.Burgundų pusėje dalyvavo Šimtamečiame kare. Su diplomatinėmis misijomis keliavo po Europą ir Artimuosius Rytus: lankėsi Prancūzijoje, Anglijoje, Lenkijoje, Teutonų ordino žemėse, LDK ir Maskvos didžiosiose kunigaikštystėse, Palestinoje. Buvo vienas pagrindinių 1420 m. Trua sutarties derybininkų.
Žiliberas de Lanua pirmą kartą Lietuvoje pabuvojo 1413-1414 metais. Grįždamas iš Didžiojo Naugardo ir Pskovo, per Daugpilį pasiekė Lietuvą. Keliavęs per kaimus, ežerus ir miškus, atvyko į Vilnių. Žiliberas pasakoja, kad sostinėje Vilniuje yra pilis, pastatyta ant labai aukšto smiltingo kalno. Ji sutvirtinta akmenimis, žeme ir mūru. Apačioje apjuosta mūrine siena. Pilyje paprastai būna valdovas Vytautas. Jis ten turi savo dvarą ir būstinę. Vilniaus mieste daug negražiai sustatytų medinių namų, tačiau yra keletas mūrinių bažnyčių. Krašto gyventojai yra krikščionys, turi gerų bažnyčių miestuose, nuolat stato jas kaimuose. Žiliberas specialiai pažymi, kad „Lietuviai turi savo atskirą kalbą“. Be abejo, jis čia rašo apie bajoriją, aukštuomenę. Vilniuje Žiliberas prisistatė dviem Vytauto žmonos seserims. Iš Vilniaus pasiekė „labai didelį“ miestą Trakus, apstatytą vien tik mediniais namais. Ten yra dvi pilys: viena labai sena medinė, apsupta pylimu iš rąstų ir velėnų, o antroji „visai nauja, pastatyta iš plytų prancūzų pavyzdžiu“. Taigi Žiliberas čia rašo apie Pusiasalio ir Salos pilis. Trakai priklauso Vytautui, juose gyvena vokiečių, lietuvių, rusų ir labai daug žydų. Be abejo, prie žydų pasakotojas priskyrė ir karaimus. Trakų mieste yra žvėrynas, kuriame laikomi stumbrai bei kiti laukiniai žvėrys ir medžiojami gyvuliai.
Žiliberas de Lanua pirmą kartą Lietuvoje pabuvojo 1413-1414 metais. Grįždamas iš Didžiojo Naugardo ir Pskovo, per Daugpilį pasiekė Lietuvą. Keliavęs per kaimus, ežerus ir miškus, atvyko į Vilnių. Žiliberas pasakoja, kad sostinėje Vilniuje yra pilis, pastatyta ant labai aukšto smiltingo kalno. Ji sutvirtinta akmenimis, žeme ir mūru. Apačioje apjuosta mūrine siena. Pilyje paprastai būna valdovas Vytautas. Jis ten turi savo dvarą ir būstinę. Vilniaus mieste daug negražiai sustatytų medinių namų, tačiau yra keletas mūrinių bažnyčių. Krašto gyventojai yra krikščionys, turi gerų bažnyčių miestuose, nuolat stato jas kaimuose. Žiliberas specialiai pažymi, kad „Lietuviai turi savo atskirą kalbą“. Be abejo, jis čia rašo apie bajoriją, aukštuomenę. Vilniuje Žiliberas prisistatė dviem Vytauto žmonos seserims. Iš Vilniaus pasiekė „labai didelį“ miestą Trakus, apstatytą vien tik mediniais namais. Ten yra dvi pilys: viena labai sena medinė, apsupta pylimu iš rąstų ir velėnų, o antroji „visai nauja, pastatyta iš plytų prancūzų pavyzdžiu“. Taigi Žiliberas čia rašo apie Pusiasalio ir Salos pilis. Trakai priklauso Vytautui, juose gyvena vokiečių, lietuvių, rusų ir labai daug žydų. Be abejo, prie žydų pasakotojas priskyrė ir karaimus. Trakų mieste yra žvėrynas, kuriame laikomi stumbrai bei kiti laukiniai žvėrys ir medžiojami gyvuliai.
Vytautas labai galingas, turtingas ir vaišingas. Jis nugalėjo ginklu, sako Žiliberas, dvylika ar trylika „karalysčių ir šalių“, turi dešimt tūkstančių jam pačiam priklausančių pabalnotų žirgų, laiko garbės dalyku, kad nė vienas svetimšalis, atvykstantis į Lietuvą ar per ją važiuojantis, neturėtų jokių išlaidų. Paskui Žiliberas atvyko į didelę pilį ant stataus Nemuno kranto. Ten jis rado Vytautą, jo žmoną (kunigaikštienę Oną), dukterį (Sofiją), išleistą už Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus I, ir „jo dukters dukterį“. Kunigaikštis atvyksta į tą pilį (Punią) žiemą medžioti, čia prabūna tris savaites ar mėnesį niekur neišvykdamas. Grįždamas į Kryžiuočių ordino valstybę, Žiliberas dar buvo Kaune. Tai didelis įtvirtintas miestas, labai graži didelė pilis, stovinti ant Nemuno skardžio.
Antrą kartą Žiliberas susitiko su Vytautu Lietuvos valstybėje 1421 m. Atvyko po vizito pas Jogailą Lenkijoje. Vytautą rado rusėnų mieste Kremenece kartu su žmona ir daugybe „kitų kunigaikščių, kunigaikštienių ir riterių“. Buvo ir vienas totorių kunigaikštis. Vytautui Žiliberas atliko taikos misiją nuo Prancūzijos ir Anglijos karalių, įteikė Anglijos karaliaus brangenybes. Vytautas diplomatą labai pagerbė, tris kartus surengė jam pietus, pasodino jį prie savo sosto, kur sėdėjo jo žmona ir totorių kunigaikštis. Pastabusis Žiliberas matė prie Vytauto stalo mėsą ir žuvį, nors buvo penktadienis.Vieni pietūs buvo labai iškilmingi, surengti Didžiojo Naugardo ir Pskovo pasiuntinybių garbei. Tie pasiuntiniai atvežė Vytautui 60 rūšių dovanų: neišdirbtų kiaunių kailiukų, šilkinių rūbų, kailinių, kepurių, lininių audinių, žuvų kurakų dantų, aukso, sidabro. Pasiuntiniai, įteikdami dovanas, bučiavo prieš Vytauto stalą žemę. Naugardo dovanas Vytautas priėmė, o Pskovo atmetė „visų akivaizdoje iš neapykantos“. Išvykstančiam Žiliberui Vytautas parūpino reikalingus laiškus, parašytus totoriškai, rusiškai ir lotyniškai, paskyrė keliolika palydovų. Po devynių viešnagės dienų išvykdamas per Turkiją, Žiliberas buvo Vytauto gausiai apdovanotas. Dovanų gavo jis pats, jo šauklys, raštininkas ir penki riteriai. Žiliberą dar apdovanojo Vytauto žmona, vienas Podolės seniūnų Gedigaudas, kiti bajorai, vienas rusėnų kunigaikštis su kunigaikštiene iš Vytauto žmonių. Dovanos išvardytos. Kai kurios primena suvenyrus, pvz., livrėjų kepurės, totoriški peiliai, rusėniškos siuvinėtos pirštinės, o Vytauto žmona kunigaikštienė Julijona Žiliberui atsiuntė auksinę grandinėlę ir didelį totorišką floriną, kurį ji nešiojo prie savo livrėjos.
Antrą kartą Žiliberas susitiko su Vytautu Lietuvos valstybėje 1421 m. Atvyko po vizito pas Jogailą Lenkijoje. Vytautą rado rusėnų mieste Kremenece kartu su žmona ir daugybe „kitų kunigaikščių, kunigaikštienių ir riterių“. Buvo ir vienas totorių kunigaikštis. Vytautui Žiliberas atliko taikos misiją nuo Prancūzijos ir Anglijos karalių, įteikė Anglijos karaliaus brangenybes. Vytautas diplomatą labai pagerbė, tris kartus surengė jam pietus, pasodino jį prie savo sosto, kur sėdėjo jo žmona ir totorių kunigaikštis. Pastabusis Žiliberas matė prie Vytauto stalo mėsą ir žuvį, nors buvo penktadienis.Vieni pietūs buvo labai iškilmingi, surengti Didžiojo Naugardo ir Pskovo pasiuntinybių garbei. Tie pasiuntiniai atvežė Vytautui 60 rūšių dovanų: neišdirbtų kiaunių kailiukų, šilkinių rūbų, kailinių, kepurių, lininių audinių, žuvų kurakų dantų, aukso, sidabro. Pasiuntiniai, įteikdami dovanas, bučiavo prieš Vytauto stalą žemę. Naugardo dovanas Vytautas priėmė, o Pskovo atmetė „visų akivaizdoje iš neapykantos“. Išvykstančiam Žiliberui Vytautas parūpino reikalingus laiškus, parašytus totoriškai, rusiškai ir lotyniškai, paskyrė keliolika palydovų. Po devynių viešnagės dienų išvykdamas per Turkiją, Žiliberas buvo Vytauto gausiai apdovanotas. Dovanų gavo jis pats, jo šauklys, raštininkas ir penki riteriai. Žiliberą dar apdovanojo Vytauto žmona, vienas Podolės seniūnų Gedigaudas, kiti bajorai, vienas rusėnų kunigaikštis su kunigaikštiene iš Vytauto žmonių. Dovanos išvardytos. Kai kurios primena suvenyrus, pvz., livrėjų kepurės, totoriški peiliai, rusėniškos siuvinėtos pirštinės, o Vytauto žmona kunigaikštienė Julijona Žiliberui atsiuntė auksinę grandinėlę ir didelį totorišką floriną, kurį ji nešiojo prie savo livrėjos.
